Praturtėjimas per centų atsargas

Aukso atradimas Klondaike[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Skukumas Džimas Meisonas, vienas iš aukso ieškotojų m. Suradę Keitę ir Karmaką žvejojančius lašišas, būrelis žmonių patraukė prie Indėnų upės piečiau Klondaiko pas Robertą Hendersoną, aukso ieškotoją iš Škotijos. Hendersonas papasakojo Karmakui apie savo paieškų vietą.

Atvažiavo į Švediją be cento, o dabar – statybų imperijos savininkas

Ieškotojai baiminosi, kad valdžia gali nepripažinti vietos indėno aukso atradėju. Kitą praturtėjimas per centų atsargas jis užregistravo paraišką policijos poste prie Fortimailo upės žiočių, ir žinios apie surastą auksą iš ten greitai pasklido po visas kitas aukso kasėjų stovyklas Jukono upės slėnyje. Atvykėliai greit sužymėjo kuoliukais visą žemę aplink Bonanzos, Eldorado ir Hankerio upokšnius, aplink kuriuos taip pat buvo rasti aukso klodai. Prasidėjo sklypų pirkimo ir pardavimo bumas už didelius pinigus.

Kalėdas žinios apie auksą pasiekė Serkl Sitį gretimoje Aliaskoje. Iki tol klestėjęs miestelis su gyventojų, salionais, operomis, mokyklomis ir bibliotekomis, staiga ištuštėjo. Nepaisant žiemos, daugelis ieškotojų šunų rogėmis atvyko į Klondaiką, skubėdami išpirkti geriausias licencijas.

Nors valdžios atstovai spėjo pasiųsti žinią į sostinę Otavą apie rastą auksą ir aukso ieškotojų antplūdį, Kanados vyriausybė į tai didelio dėmesio nekreipė. San Franciske ir po 2 dienų Sietle, kai pirmieji aukso ieškotojai Excelsior ir Portland laivais grįžo iš Klondaiko su dideliu aukso kiekiu. Kaip vėliau paaiškėjo, jo vertė netgi buvo didesnė.

Tokį didelį žmonių susidomėjimą rastu auksu lėmė keletas praturtėjimas per centų atsargas JAV finansinio sektoriaus nuosmūkis tuo metu, didelė aukso paklausa pasaulyje bei JAV vakarinės pakrantės uostų suinteresuotumas uostų paklausos padidinimu.

Sietlo laikraščio žurnalistas Erastas Brainerdas Erastus Brainerd išvystė pasaulinę reklamos kampaniją, kuri Sietlą padarė svarbiausiu aukso praturtėjimas per centų atsargas aprūpinimo centru ir pagrindiniu išvykimo į Klondaiką punktu.

Ieškoti aukso išvyko ir žinomi to meto žmonės: buvęs Vašingtono gubernatorius Džonas Makgro John McGraw kartu su garsiu advokatu ir sportininku Baliotu, Frederikas Burnhamas Frederick Burnhamžinomas amerikiečių skautas ir tyrinėtojas, kuris atvyko iš Afrikos, tačiau buvo pašauktas atgal dalyvauti Antrajame Būrų kare. Kiek geriau šioje kovoje sekėsi Sietlui. Vienas iš pirmųjų, pasidavusių aukso karštinei, buvo Sietlo meras Viljamas D.

Vudas, kuris atsistatydino ir kaip prekiauti praturtėjimas per centų atsargas bitcoin įmonę, gabenusią aukso ieškotojus į Klondaiką. Aukso karštinė skatino ir praturtėjimas per centų atsargas su Klondaiku susijusią komercinę veiklą. Išleistos knygos su maršruto, įrangos naudojimo, kasybos metodų ir įmonių steigimo patarimais.

Upiniai laivai galėjo plaukti Jukonu vasarą nuo deltos iki Vaithorsoesančio aukščiau Klondaiko.

Klondaiko aukso karštinė – Vikipedija

Kelionė buvo sudėtinga praturtėjimas per centų atsargas klimato ir maršrutų geografijos — kalnuotas reljefas, vingiuotos, vietomis slenkstėtos upės, trumpos, karštos vasaros ir ilgos, šaltos iki ° žiemos. Tokios atsargos sverdavo apie kg. Dėl to net ir prastos būklės gyvulių kainos pakeliui žymiai išaugdavo. Vandens kelias[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Iki Klondaiko buvo galimybė nusigauti vien vandeniu.

Šiuo maršrutu okeaniniai laivai plaukdavo vandenynu iki Jukono žiočių Aliaskos vakaruose. Iš ten, nuo Sent Maiklo uosto, keliautojai tęsdavo kelionę upiniu laivu iki pat Dosono. Karštligės pradžioje bilietas kainavo dolerių 4o —98 m. Kiti atšiauriomis sąlygomis liko žiemoti nuošaliose gyvenvietėse ir stovyklose užšalusio Jukono krante. Iš ten jie Čilkuto arba Baltosios perėjos takais turėjo įveikti kalnų grandinę iki Beneto ežero Kanados Jukono teritorijoje.

Toliau iki Klondaiko jie keliavo pasroviui upėmis. Tako pradžia nebuvo sunki, tačiau vėliau takas susiaurėdavo iki 60 cm, žmonėms ir gyvuliams tekdavo laipioti per akmenis ir aštrias uolienas. Dėl drėgnų orų ir didelių keliautojų masių taką m. Po kiek laiko, sušalus žemei, paruoštas naujas, mokamas maršrutas, pritaikytas važiuoti ir vežimams, keliautojai galėjo tęsti kelionę. Savo nešulius keliautojai nešdavo etapais. Dauguma juos buvo padalinę apie 29 kg svorio pakuotėmis, kurias galėdavo panešti, užsidėję ant nugaros, arba didesnio svorio pakuotėmis, jei vilkdavo rogėmis.

Nunešę vieną savo krovinio dalį, keliautojai grįždavo praturtėjimas per centų atsargas kitos, ir taip apie 30 kartų. Taip vaikščiodami jie turėdavo įveikti apie km, kol su visu savo kroviniu pasiekdavo Beneto ežerą. Netgi tie, kurie vilko rogėmis, suvaikščiodavo km ir praleisdavo kelyje iki ežero apie 90 dienų.

• Byla e/ - eTeismai
• Ankstesnis 2 Kitas Pasirinkite Puslapiai Wenjingzhizhi Pagrindinės priemonės 1, iš baudžiava ir mokesčių įgyvendinimą, sumažinti naštą žmonėms.
• Iš pradžių toks uždarbis gali būti nelabai didelis, tačiau jei užsibrėšite tikslą jį padidinti ir padarysite viską, kas įmanoma, tai rezultatas nebus ilgas.
• Nurodė, kad bylos šalys sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą eiti vadybininko pareigas.
• Wenjingzhizhi - Puslapiai [2] - Pasaulio enciklopedinis žinių
• Koks Yra Nuotraukų Atsargų Uždarbio Diapazonas | Verslas
• Dienos prekybos mokymo kursas

Čilkuto takas[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Iš Dajos uosto keliautojų maršrutas vedė Čilkuto taku. Čilkuto perėja buvo aukštesnė, bet populiaresnė už Baltąją perėją, aukso karštligės metu ja pasinaudojo apie 22 tūkstančius aukso ieškotojų. Šioje vietoje buvo sveriami keliautojų nešuliai.

Likusią atkarpą per kalnagūbrį aukso ieškotojai turėjo įveikti pėsčiomis — gyvuliams ji buvo per stati. Dėl šalčio, įrangos svorio ir statumo ši atkarpa buvo ypatingai sunki. Užlipti šiuo m aukščio šlaitu keliautojams prireikdavo visos dienos. Savo paslaugas siūlė ir samdomi nešikai, daugiausia vietiniai indėnai. Situacija naudojosi ir sumanūs verslininkai.

Žiemą šlaito lede buvo iškirsti laiptai, už jų naudojimą buvo imamas mokestis. Arklys keltuvo apačioje sukdavo ratą, kuris tempdavo lyną, judantį šlaitu į viršų ir atgal.

Atvažiavo į Švediją be cento, o dabar – statybų imperijos savininkas | dosimas.lt

Prie lyno būdavo tvirtinamas krovinys ant rogių, lynas užtempdavo roges į šlaito viršų. Netrukus buvo įrengti dar 5 keltuvai, vienas jų — varomas garo. Už jo naudojimą tekdavo mokėti nuo 8 iki 30 centų 2—8 dolerių už 1 svarą 0,45 kg. Didelė dalis miškų ežerų apylinkėse buvo iškirsta.

• Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
• Apsilankę sendaikčių turguje, galime išvysti daugybę įvairiausių daiktų — tačiau tikrai ne visi jie yra labai vertingi.
• Atvažiavo į Švediją be cento, o dabar — statybų imperijos savininkas LRT nuotr.
• Kaip taip greitai tapti turtingu

Upės aukštupys iki Vaithorso buvo slenkstėtas ir pavojingas laivybai. Tokios paslaugos buvo mokamos, todėl kai kurie keliautojai prieš slenksčius tiesiog iškraudavo valtį ir paleisdavo tuščią pasroviui, vėliau už slenksčių bandydami vėl ją pasigauti.

Kanadietiški maršrutai[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Stovyklavietė prie Pelio upės m. Praturtėjimas per centų atsargas, kuriais aukso ieškotojai keliavo į Klondaiką daugiausia Kanados teritorija, vadino Kanadietiškais.

Jais daugiausia naudojojosi britai ir kanadiečiai, ne tik dėl patriotinių motyvų, bet ir, kad išvengtų amerikiečių muitinių.

Pirmasis, km ilgio maršrutas, prasidėjo Aškrofte, Britų Kolumbijojeėjo per pelkes, upių slėnius ir kalnus iki Glenoros, kur susijungė su Stikino upės maršrutu. Aškrofto maršrutu keliavo aukso ieškotojų, Stikino upės maršrutu — Abiejuose maršrutuose keliavimo sąlygos buvo sunkios — purvu ir plikledžiu keliaujantys gyvuliai nugaišdavo arba susižalodavo.

Skatindama keliautojus pasirinkti būtent šį maršrutą, Kanados vyriausybė pasamdė T. Chalmers bendrovę tako įrengimui. Vėliau takas vadintas Klondaiko taku arba Čalmerso taku.

Iš ten iki Dosono dar buvo km kelio Jukono upe aukštyn. Šiuos 3 maršrutus pasirinko apie keliautojų, iš kurių tik pasiekė tikslą, praleidę kelyje apie 18 mėnėsių.

Juo norėta išvengti kanadiečių muitinių. Nuo m. Tačiau pasirodė, kad Valdizo ledynas, skyręs uostą nuo Aliaskos vidinių sričių, buvo beveik neįveikiamas.

Tik žmonių sugebėjo juo užlipti iki m. Iš likusiųjų nemažai mirė nuo šalčio ir skorbuto. Kiti aukso ieškotojai bandė įveikti Malaspinos ledyną kiek į rytus nuo Praturtėjimas per centų atsargas, bet jis pasirodė dar sudetingesnis. Tiems, kurie įveikė vieną, ar kitą ledyną, reikėjo įveikti ir šimtus kilometrų iki Dosono per laukinę negyvenamą dykynę.

Niekam to padaryti nepavyko, keliautojai turėjo grįžti atgal tuo pačiu keliu, per ledynus. Tik 4 iš jų grįžo.

Klondaiko aukso karštinė

Sienų kontrolė[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Policijos kontrolė Čilkute metais Tikslios sienos Pietryčių Aliaskoje tarp JAV ir Kanados tuo metu dar nebuvo nustatytos, abi šalys pretendavo į Dajos ir Skagvėjaus uostus.

Dėl keliautojų masių, didžiulių aukso kiekių bei valdžios atstovų trūkumo nuošaliose vietovėse, sienų kontrolės klausimas buvo politiškai jautrus.

Karštligės pradžioje JAV vadovybė nusiuntė į Serkl Sičio gyvenvietę nedidelį kariuomenės dalinį, kurį galėtų panaudoti intervencijai į Klondaiką, jei tai būtų reikalinga. Tuo tarpu Kanados vyriausybė svarstė galimybę išvyti iš Jukono teritorijos visus amerikiečius.

Abiems vyriausybėms pavyko susitarti, ir JAV leido kanadiečių ir britų laivams naudotis Dajos uostu, o Kanada — amerikiečiams ieškoti aukso Klondaike. Policininkų užduotis buvo užtikrinti, kad aukso ieškotojai kirstų Jukono teritorijos sieną su maisto atsargomis vieniems metams, tikrinti nelegalių ginklų buvimą, neįleisti į Kanadą nusikaltėlių ir vykdyti muitinę kontrolę.

Aukso kasimo metodai[ redaguoti redaguoti vikitekstą ] Iš 30—40 tūkstančių žmonių, kuriems pavyko pasiekti Dosoną aukso karštligės metu, tik 15—20 tūkstančių kasė auksą.

Byla 3K-3-423-916/2016

Iš jų ne daugiau kaip 4 tūkstančiams pavyko aukso rasti, ir tik keli šimtai praturtėjo. Iki m. Grunto šildymas garais m.

Regionas buvo išvagotas aukso gyslomis, kurias vulkaninės jėgos iškėlė į žemės paviršių, o vandens srovės išplovė, sunešdamos į telkinius aukso grynuolių ir aukso dulkių pavidalu. Vieni telkiniai būdavo upių vagose, paprastai 4,5—9 m po žeme, kiti, senesnių srovių sunešti — kalvų šlaituose, šiuos telkinius vadindavo bench gold.

Iš pradžių aukso ieškotojai manė auksą esant tik upių vagose, o m. Rasti aukso praturtėjimas per centų atsargas paprasta, net tose vietose, kur jo rasdavo, jis nebuvo pasiskirstęs tolygiai.

Byla 3K/ - eTeismai

Kasimą pradėdavo, pašalinant augmeniją ir sąnašas. Tada iškasdavo žvalgybines duobes. Plovimo loviai kasykloje prie Bonanzos upokšnio m. Klondaiko subarktiniame klimate amžinojo įšalo sluoksnis buvo tik 1,8 m po žemės paviršiumi. Tradiciškai auksą regione kasdavo tik vasaros mėnesiais, tačiau aukso karštinės metu toks delsimas buvo nepriimtinas. XIX a. Procesą pakartodavo, kol pasiekdavo auksą. Kai aukso kasėjas Luisas Rodsas tokiu būdu atšildęs žemę 15 pėdų gylyje pasiekė auksą, [22] visi aukso kasėjai sekė jo pavyzdžiu ir ėmė šildyti laužais gruntą.

Pasak Pjero Bertono, visas Klondaikas skendėjo laužų dūmuose ir priminė pragarą. Laužus kūrendavo naktį, o dienos metu šalindavo atitirpusį dirvožemį. Šiuo būdu karštas garas iš kūryklos būdavo nukreipiamas tiesiai į sušalusį gruntą.

Kadangi tam reikėjo papildomos įrangos, būdas nebuvo plačiai taikomas. Skirtingai nei Kalifornijos aukso kasyklose, hidraulinių mašinų Klondaike nenaudojo. Vienam plovimo ciklui prireikdavo iki 20 tokių lovių. Kalvų šlaituose esančiose aukso kasyklose vanduo nebuvo prieinamas, auksą nuo grunto atskirdavo specialiose dėžėse Rocker boxkurias judindavo pirmyn ir atgal. Didžiausią pagreitį aukso karštligė įgavo m.

Skaičiuojama, jog per visą tą laikotarpį, kai Klondaike ritosi aukso banga, regione buvo iškasta t gryno aukso.

Neeilinė sėkmės istorija - 50 centų už monetą sumokėjęs vyras praturtėjo beveik 100 000 dolerių

Toronto, Canada: Anchor Canada. ISBN Toronto, Canada: Anchor Canada, p. Reading Voices. OCLC Toronto, Canada: University of Toronto Press.